Tema, apie kurią galima diskutuoti ilgai. Dalis tėvų tikisi, kad atvedę vaiką pas mokytoją gali atsikvėpti ir visiškai atsiriboti nuo pagalbos jam mokantis. Ir iš dalies tai suprantama: tam ir samdomas mokytojas, tam ir skiriamas laikas, tam mokama. Tačiau tikrovė yra sudėtingesnė, ir šiandien noriu papasakoti dvi labai skirtingas istorijas, kurios tai puikiai parodo.
Namų darbai: kieno atsakomybė?
Prieš pereidama prie istorijų, noriu pasakyti vieną dalyką, kurį kartoju nuolat. Neprašau tėvų tikrinti namų darbų ar padėti juos atlikti. Daryti namų darbus už vaiką yra didelis NE. Namų darbai yra mokinio atsakomybė, ir būtent taip mokau vaikus juos suvokti. Nei aš, nei tėvai nelaikysime standartizuoto testo, stojamojo ar brandos egzamino. Jį laikys jie patys, vieni, su rašikliu rankoje.
Tačiau yra skirtumas tarp savarankiškumo ugdymosi skatinimo ir visiško atsiribojimo. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kai matau, kaip mokiniai pamažu auga ir tampa savarankiškesni. Kai ketvirtokas atbėga į pamoką spindinčiomis akimis ir pasidžiaugia, kad šiandien pirmą kartą pats atvažiavo ir nepasiklydo ir kad nuo šiol važinės į būrelius pats, tai yra tikra augimo akimirka. Tokius momentus vertinu labai. Tačiau savarankiškumas formuojasi palaipsniui, ir karts nuo karto paklausti: ar užduotys atliktos, vis dar yra būtina. Lygiai taip pat, kaip ir patikrinti, ar jos atliktos.
Esu turėjusi atvejų, kai vaikas tėvams sakydavo, kad viskas padaryta, o iš tikrųjų nepadarytų namų darbų susikaupė nuo kelių pamokų ar net daugiau. Kartą, du galiu suprasti: visi esame žmonės, pavargstame, nespėjame, kažką užmirštame. Tačiau kai tai kartojasi, reikia veikti. Tokiais atvejais rašau tėvams apie situaciją, pasikalbame, sutariame. Tai nėra bausmė ir tikrai ne noras kontroliuoti: tai tikslo siekimo dalis. Mokytojas per vieną ar dvi valandas per savaitę negali sudėti visos reikalingos informacijos vaikui į galvą, kad ir kaip smarkiai to norėtų. Jei namuose nėra nuoseklaus kartojimo – norimo rezultato nebus. O jei ir bus – labai lėtas ir neužtikrintas.
Pirmoji istorija: kai tėvų pagalba duoda vaisių
Sausio viduryje į mane kreipėsi tėtis, prašydamas pagalbos pasiruošti stojamiesiems. Pagrindinė problema buvo anglų kalba. Prieš tai jie jau buvo kreipęsi į kitą korepetitorę, kuri, įvertinusi mokinio žinias, pasakė tiesiai: atėjote per vėlai.
Ir iš tiesų, sausis yra paskutinė riba pradėti ruoštis, jei spragų yra daugiau nei tikimasi. Tačiau nusprendėme bandyti. Nuo sausio vidurio iki balandžio pabaigos turėjome po vieną anglų ir lietuvių kalbos pamoką per savaitę. Galbūt kyla klausimas: kodėl tik po vieną? Nes daugiau laiko tiesiog nebuvo.
Tėtis neatsiribojo nuo mokymosi. Jis aktyviai prisidėjo prie darbo namuose: padėdavo mokiniui kartotis aptartą medžiagą, klausinėdavo žodžių vertimų iš kortelių, kurias rekomendavau pasidaryti, motyvuodavo išmokti daugiau, padėdavo versti tekstus. Kartu žiūrėdavo filmus anglų kalba su angliškais subtitrais. Skamba paprastai, tačiau toks reguliarus ir nuoseklus kartojimas namuose yra didžiulė dalis sėkmės.
Kai buvo paskelbti testo rezultatai, jie kalbėjo patys už save. Iš 20 galimų taškų už anglų kalbos dalį mokinys surinko 19. Per tris mėnesius, nuo beveik nulio iki beveik maksimumo. Prisipažinsiu: net man tai buvo netikėta. Tokių rezultatų norėjome, jų siekėme, tačiau kai tai įvyksta, vis tiek apima didžiulis džiaugsmas. Tai, kas atrodė beveik neįmanoma, tapo realybe, nes mokytojas ir tėvas dirbo kartu.
Antroji istorija: kai pagalba tampa kliūtimi
Dabar kita istorija. Visiškai priešinga.
Rami ir tyli ketvirtokė, humanitarinio polinkio mergaitė, kuriai kalbos sekėsi gerai, o matematika buvo sunkioji dalis. Jos močiutė buvo buvusi matematikos mokytoja. Atrodytų, puikesnių sąlygų ir neįsivaizduosi.
Pamokos metu mergaitei spręsti uždavinius sekdavosi sunkiai, greičiau – nesisekdavo. Skaitydavome sąlygas, jas analizuodavome po truputį, aptardavome, kaip galima būtų mąstyti ir spręsti, žingsnis po žingsnio ieškodavome sprendimo kelio. Ir vis tiek ta pati tyla. Tačiau namų darbai grįždavo atlikti puikiai, be jokių klaidų. Iš pradžių stebėjausi: kaip mergaitė, kuri pamokos metu negali savarankiškai parašyti sprendimo, namuose viską atlieka tobulai? Ėmiau klausinėti: kaip tu sprendei? Kaip išmąstei? Papasakok. Ir tada paaiškėdavo, kad ji pati nesupranta, apie ką eina kalba. Informavau mamą, kad su matematika turime rimtą problemą. Mamos atsakymas buvo tarp kitko: močiutė, buvusi matematikos mokytoja, padeda su namų darbais.
Padėti ir atlikti už vaiką yra du visiškai skirtingi dalykai.
Močiutė išspręsdavo užduotis, mergaitė jas perrašydavo. Namų darbai formaliai atlikti. O kai pamokos metu prašydavau perspręsti tą pačią arba analogišką užduotį, atsirasdavo ta nejauki tyla. Tokia, kurią tikriausiai kiekvienas prisimena iš mokyklos laikų: esi pašauktas prie lentos, kreida rankoje, visa klasė žiūri į tave, o tu nieko nemoki.
Man nereikia puikiai kažkieno kito atliktų užduočių. Man reikia realaus vaizdo. Net nebaigtas, nepavykęs bandymas yra vertingas, nes parodo, iki kurios vietos mokinys mąstė savarankiškai ir kur sustojo. Tai atspirties taškas, nuo kurio galime judėti toliau. Šiuo atveju to taško neturėjau, o kartu su juo neturėjau ir galimybės iš tiesų padėti.
Grįžtamasis antrosios istorijos ryšys nieko nenustebins. „Kodėl neišmokei, kaip spręsti?“ Mokiau, tačiau nebuvau toks autoritetas kaip kad buvo močiutė. Nors apie problemą mama iš anksto buvo informuota. Nors buvo kalbėta, kad vaikas turi pats bandyti spręsti, o tėvai, seneliai gali padėti, paaiškinti, bet ne spręsti už vaikus. Rezultatas aiškus – žemi balai.
Kartais taip nutinka, ir tai irgi yra šio darbo dalis.
Vietoj pabaigos
Abi istorijos rodo tą patį: tėvų dalyvavimas yra labai svarbus, tačiau jo pobūdis lemia viską. Tėvai, kurie yra šalia ir klausia: kaip tu tai išsprendei, papasakok, parodyk ir tėvai, kurie tiesiog padaro užduotį vietoj vaiko, daro du skirtingus dalykus, kurių rezultatai yra visiškai skirtingi.
Jei mokytojas Jums parašo, kad kažkas yra ne taip, neignoruokite. Tokie pastebėjimai neatsiranda iš niekur. Mokytojas nori to paties, ko ir Jūs: kad vaikas suprastų, išmoktų ir pasiektų tikslą. Bendradarbiaukite. Tai paprasčiausias ir kartu veiksmingiausias būdas.